Nelegaliomis pripažintos statybos valstybei gali kainuoti milijardus
Vladas Šerelis
Nelegalių statybų baubas jau nebegąsdina. Ir iš viso statybos mažai kam kelia rūpesčių – jos paprasčiausiai sustojo. Tačiau valstybės laukia rimtas išbandymas: jeigu nebus susitvarkyta su įstatymais, šalies biudžetas gali smarkiai nukraujuoti. Panaikinti strateginiai dokumentai nemažą dalį statinių pavertė nelegaliais. Jeigu laikantis įstatymų juos reikės griauti, turto savininkai teisėtai paprašys kompensacijų. Tad reikia kuo skubiau tvarkyti įstatymų bazę, kad būtų išvengta didelių nemalonumų. Tuo įsitikinęs teisingumo ministras Remigijus Šimašius.
– Svarstant Statybų įstatymo pataisas buvote išsakęs nuomonę, kad nėra takoskyros tarp statybų, kurios vyksta įžūliai, negavus jokių leidimų, ir statybų, kurių savininkai turi leidimus, tačiau dėl aplaidumo nespėjo sutvarkyti visų formalumų. Ar dabar ta takoskyra atsirado, ar dar yra keblumų ir galimybių interpretacijoms šioje situacijoje?
– Pirmiausia reikėtų paminėti, kad anksčiau buvo nuolat ir pagrįstai kalbama, jog nėra pažabojamos savavališkos statybos, per menka pažeidėjams numatyta atsakomybė. Vėliau atsirado prievolė savavališkai pastatytus statinius visais atvejais griauti ir taip lazdą perlenkti jau į kitą pusę. Tačiau vien tik drastiškomis priemonėmis problemos neišspręsi. Gerai, kad projektuose siūloma kitų būdų, kaip tvarkytis su nelegaliomis statybomis – atlikti rekonstrukcijas pagal reikalavimus ir statinius įteisinti.
Šia prasme projektas sprendžia esmines problemas. Tačiau žvelgiant per teisingumo prizmę negalima sakyti, kad problemos nelieka. Pateikti projektai gali būti traktuojami taip, kad žmonės, kurie yra gavę visus reikalingus dokumentus su atsakingų asmenų patvirtinimais, bet nebaigę visko sutvarkyti iki galo, statomi į tą pačią eilę su tais, kurie pasistatė statinius net negalvodami pasirūpinti leidimais ar kitokiais dokumentais. Manau, tai neteisinga ir tapatinti šių pažeidimų nevalia.
Labai svarbu, kad žmonės pasitikėtų teisine sistema. Tad turėdamas dokumentus žmogus nebeturėtų sukti galvos, kad šie nieko nereiškia. O dabartinis Statybos įstatymo pakeitimo projektas galutinai šios problemos neišsprendžia, tiksliau jo nuostatai yra dviprasmiški. Manau, šiuo požiūriu projektas gali būti kiek patobulintas, ir pateiksiu savo pastabas.
Prezidentės pateiktos pastabos nubrėžia protingą ribą tarp galimybės įteisinti nelegalius statinius ir būtinybės juos griauti. Mažų mažiausiai būtų neprotinga nugriauti nelegaliu laikomą pastatą, kai jau kitą dieną jo savininkas kreiptųsi leidimo iš naujo statyti tokį patį ir tą leidimą gautų. Taip švaistomas žmonių laikas, o svarbiausia – griaunamas pasitikėjimas valstybės teisine sistema, valdžios institucijomis. Nereikia vadovautis vien tik buku principu – viską griauti, kas pavadinama nelegaliu.
Beje, nemanau, kad kiekvienas pažeidėjas yra toks baisus žvėris, kaip apibūdinama. Pavyzdžiui, būta atvejų, kai žmogus ar įmonė, įsigiję sklypą, nori jame pastatyti pastatą ir tam samdo rangovą. Šis sutartyje įsipareigoja ne tik pastatyti, bet ir sutvarkyti visus teisinius dokumentus. Tačiau užsakovas negali būti tikras, kad jo samdytas rangovas darbus pradeda turėdamas visus reikiamus dokumentus ir leidimus. O jeigu taip atsitinka, dėl pažeidimų atsakomybėn traukiamas būtent užsakovas, kuris galbūt neturėjo galimybių viską nuodugniai patikrinti.
– Kodėl nelegalių statybų klausimu ir su juo susijusiomis įstatymo spragomis susirūpinta dabar? Juk nekilnojamojo turto bumas baigėsi ir nelegalių statybų problema nebėra tokia opi.
– Žinoma, pirmiausia nereikėjo daryti klaidų. Vis dėlto jas taisyti niekad nėra vėlu. Galbūt dabar ir yra pats metas. Antai žmogus stato arba jau statybų bumo metu pasistatė pastatą turėdamas leidimus, kurie išduoti pagal tuo metu galiojančią tvarką. Tačiau po kurio laiko teismas panaikina pagrindą leidimams išduoti – anuliuoja detaliuosius planus ar kitus dokumentus. Tokiu atveju leidimas statybai tampa nebegaliojančiu, o statybos – neteisėtos. Jeigu neįrodoma, kad statytojas neprisidėjo prie neteisėtų dokumentų išdavimo, o jo pastatai nugriauti, žmogus tampa nukentėjusiuoju. Tuomet jis galės reikalauti žalos atlyginimo. O žalą šiuo atveju turės atlyginti valstybė, nes jos institucijos pirma išdavė leidimą statyti, o vėliau pripažino, kad leidimas neteisėtas. Valstybė turės sumokėti tiek, kiek kainavo nugriauto pastato statybos, ir mokesčių mokėtojų pečius vėl užguls našta.
Yra pastatų, kurie niekam netrukdo. Tačiau juos griaunant žalos atlyginimas siektų milijardus litų. Vien ką reikštų statybos Palangoje ar Kuršių nerijoje, kur pirma buvo patvirtinti atitinkami planavimo dokumentai, išduoti leidimai, pastatyti pastatai, o vėliau pripažinta, kad valstybės institucijų patvirtinti dokumentai yra neteisėti. Tad šią padėtį reikia taisyti kuo greičiau, kad galėtume gyventi vadovaudamiesi teise, sveiku protu ir nešvaistydami finansinių išteklių.
– Ar matote grėsmę, kad valstybei tektų mokėti milijonus litų dėl panašių atvejų?
– Taip. Todėl manau, kad reikėtų ieškoti kad ir adatos skylučių, pro kurias būtų galima išlįsti, ir kad ta grėsmė netaptų realybe. Nes atvejų, kai anuliuojami dokumentai, pagal kuriuos išduoti leidimai statyboms, yra daug. Antai dešimtys ar šimtai pastatų Palangoje šiuo metu laikomi nelegaliais, nes buvo panaikinti dokumentai, kuriais remiantis leistos statybos. Generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą, yra pareiškusi ieškinius dėl nelegalių statybų. Ir jeigu tie pastatai būtų griaunami, jų savininkai pateiktų reikalavimus dėl žalos atlyginimo. Galima tik spėti, kokių sumų reikėtų valstybei kompensacijoms išmokėti.
Tikslios informacijos nėra, tačiau kaip tik bandau ją iš atsakingų institucijų surinkti, kiek tai įmanoma. Mano spėjimu, sumos gerokai viršytų milijardą litų. Taigi jeigu minėtos statybos būtų įteisintos, kai tai niekam nekenkia, mokesčių mokėtojai išvengtų pareigos mokėti milijardines sumas.
Suprantu Generalinę prokuratūrą, kuri siekia teisėtumo. Tačiau šiandien toks teisėtumo siekis, deja, gali duoti kitą rezultatą – didelę ekonominę naštą visiems. Manau, reikia labiau įsigilinti į viešojo intereso sampratą. Viešojo intereso nesudaro tik tai, ar bus pastatas vienoje bei kitoje vietoje. Viešojo intereso sudėtinė dalis yra ir žiūrėti, ar efektyviai leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai. Jeigu padaromas sprendimas, dėl kurio reikia atimti mokesčių mokėtojų pinigus ir atiduoti kitiems, nemanau, kad tai geriausias viešojo intereso gynimas. Bet kol kas mūsų pavyzdžiai, deja, daugiausia tokie.
– Ar yra duomenų, kokią dalį nelegalių pastatų sudaro tokie, kurių tik dokumentai nesutvarkyti, ir kokią dalį sudaro įžūlios statybos be jokių leidimų?
– Tikslios statistikos nežinau. Tačiau Aplinkos ministerijoje buvo rengiami teisės dokumentų projektai, pagal kuriuos būtų galima fiksuoti visus nelegalius statinius. Neatsitiktinai buvo akcentuojami ūkininkų ūkiniai pastatai, statyti net prieš kelis dešimtmečius. Negalima sakyti, kad kaimo žmogus mažiau išmano nei miestietis. Tačiau kaime gyvenantis ūkininkas, pamatęs, kad jam reikia pastatyti priestatą prie ūkinio pastato, net nesusimąsto, jog tam reikia leidimo. Jam tokios statybos atrodo visiškai nereikšmingos, nes niekam nekliudo. Tačiau vėliau paaiškėja, kad toks statinys yra savavališkas. Iš palydovų darytose nuotraukose yra užfiksuota tūkstančiai nelegaliai pastatytų daržinių ar malkinių. Kalbant apie gyvenamuosius namus, taip pat yra labai daug tokių, kurie pastatyti ne pagal projektus – vieni didesni, kiti – ne toje vietoje, kurioje turėtų būti. Teisiškai tokių statybų mastas pakankamai didelis, kad ir Seimas, ir Prezidentūra tam skirtų didelį dėmesį. Tikslesnius duomenis kaip tik dabar siekiu gauti iš atitinkamų institucijų.
– Žiniasklaidoje nuskambėję nelegalių statybų pavyzdžiai dažniausiai išaiškėja tuomet, kai pastatai jau būna užbaigti. Labai retai pasitaiko, kai įžūlioms statyboms kelias būtų užkertamas pradinėje stadijoje. Gal čia yra kokių įstatymų spragų?
– Sunku pasakyti. Iš tikrųjų kiek tenka matyti, daugiausia tokių statybų užfiksuojama ne tveriant tvoras, bet dengiant stogą ar atliekant kitus baigiamuosius darbus. Negalima nepastebėti, kad trukdžių susidaro ir dėl statytojų akivaizdaus piktnaudžiavimo. Į pirmines pastabas jie nekreipia dėmesio. Kol surašomi įvairūs raštai, praeina savaitės, o per savaitę šiandien galima pastatyti labai daug. Galima tik pripažinti, kad teisinė sistema buksuoja. Reikia ieškoti, dėl kokių priežasčių taip ilgai priimami sprendimai stabdyti nelegalias statybas.
Negalėčiau tvirtinti, kad tik užbaigus statybas fiksuojama pažeidimų. Yra nemažai atvejų, kai nelegalios statybos stabdomos joms tik prasidėjus.
– Ar matote dar kokių nors spragų Statybų įstatyme, kurias nedelsiant reikėtų taisyti?
– Reikia stengtis, kad būtų įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Žmogui, turinčiam dokumentus su atsakingų pareigūnų parašais, neturėtų skaudėti galvos dėl to, ar pagrįstai tas leidimas išduotas. Jeigu statinys pastatytas pagal išduotus dokumentus, statytojui neturėtų rūpėti, ar tikrai tas dokumentas išduotas pagrįstai. Ne visai sutvarkyta įstatymo dalis, susijusi su atsakingais asmenimis, išduodančiais reikiamus dokumentus. Dabar yra taip, kad pareigūnai, išdavę dokumentus nusižengdami įstatymams, atsakomybėn traukiami tik tuomet, jeigu nustatoma jų veiksmais padaryta žala. Keista, bet žala nustatoma ne tuomet, kai neteisėtai išduodami dokumentai, ne tuomet, kai statomas ar griaunamas pastatas. Žala nustatoma tik tuomet, kai nugriauto pastato savininkas prisiteisia iš valstybės atitinkamo dydžio kompensaciją. Bet per atitinkamą laikotarpį neteisėtai dokumentus išdavęs pareigūnas jau gali būti išėjęs iš darbo ir taip išvengia atsakomybės.
Dalį problemos jau sprendžia prieš kelis mėnesius Seimui atiduotas mano inicijuotas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimas. Artimiausiu metu, bendradarbiaudami su Aplinkos ministerija, ketiname parengti projektą, pagal kurį parengus įstatymo pataisas nusižengę pareigūnai atsakomybės neišvengs.
Bene daugiausia nelegalių statybų užfiksuojama pajūryje. Šių metų pradžioje Klaipėdos apskrityje teismai nagrinėjo 39 nelegalių statybų bylas, dalis statybų pripažinta nelegaliomis.
Viena garsiausiai nuskambėjusių bylų – dėl legendiniam krepšininkui Arvydui Saboniui priklausančio Preilos botelio likimo. Teismas priėmė sprendimą, kad nelegaliais pripažinti 15 pastatų būtų nugriauti. Bendrovė „Sabonio klubas ir partneriai“ dar turi galimybę nutartį apskųsti Aukščiausiajam Teismui. Bendrovė teigia, kad nekilnojamąjį turtą įsigijo ir vasarnamius statė teisėtai, vadovaudamasi detaliaisiais planais ir turėdama leidimus.
Viešąjį interesą ginantys prokurorai teismo prašė panaikinti Neringos savivaldybės tarybos patvirtintus detaliuosius planus ir nugriauti esą neteisėtai iškilusius Preilos botelio statinius. Neringos savivaldybės administracija turėtų būti įpareigota grąžinti statytojams 755 459 litus, kuriuos šie investavo į projektą. Tačiau skaičiuojama, kad iš tiesų Klaipėdos apylinkės prokuratūros kova su galimomis neteisėtomis „Sabonio klubo ir partnerių“ Preilos botelio statybomis valstybei gali kainuoti 28 mln. litų. Atlyginti patirtus nuostolius gali tekti mokesčių mokėtojams.
