Ekspertai pataria

Taip, pati savaime akmens masė yra ilgaamžiška, bet tik ne tokioje vietoje. Didžioji dauguma susiklijavusiųjų jau po keleto metų turi problemų, nes akmens masės plytelės atšoka ir/ar net suskilinėja. Tai susiję su netinkama pagrindo įrengimo sistema ir/ar darbų kokybę. Teisinga pagrindo po plytelėmis įrengimo sistema yra gana sudėtinga ir brangi, todėl retai kas Lietuvoje ją naudoja, ypač tokiuose dideliuose plotuose. Na, o apie meistrų kvalifikaciją bei darbų kokybę apskritai sunku kalbėti. Prilydomosios dangos yra labai plačiai naudojamos ir paprastai jos nesiraukšlėja ir "nesipūslėja" jau po pirmo tarnavimo sezono... Turbūt meistrai tikrai jums nepasakė, kad čia jie kažką blogai padarė...
Kaip suprantu, jei pas jus buvo įrengta prilydomoji danga, jūsų lodžija nebuvo naudojama? Tokiu atveju siūlyčiau kreiptis į rimtas, patikimas kompanijas, kurios įrengia prilydomas stogų dangas- tai būtų paprasčiausias sprendimas (ir tikrai ne prasčiausias).
Jei norite būtent plytelių, tuomet siūlyčiau rinktis ne akmens masės, o vadinamąsias klinkerines plyteles. Pakalbėti apie įrengimo sistemas kviesčiau užeiti į kurį nors "Aparici" tinklo saloną- ten galima būtų tiksliau patarti, nes jūsų klausime yra per mažai informacijos. Taip pat žinau, kad apie tai reiktų kalbėti ne tik su jumis, bet ir su meistrais.

Kalbant apie mineralines hidroizoliacijas, tokiu atveju turi būti dvikomponentė, tinkanti lauko sąlygoms. Yra įvairių gamintojų, siūlyčiau rinktis tokį, kuris gali pasiūlyti visą sistemą (ne tik hidroizoliaciją, bet ir juostą, klijus, silikoną) bei kompetentingą konsultaciją.
Rinkoje yra ir kitų sprendimų, įrengiant vandeniui nepralaidžią sistemą. Pvz., hidroizoliacinės membranos ar poliuretaninė hidroizoliacija-klijai.
Noriu pastebėti, kad įrengti hidroizoliaciją yra tik "dalis tiesos", nes turi būti įrengta ir drenažinė plokštė po smėlbetoniu (išbetonuotu sluoksniu), t.p. turi būti įrengtos deformacinės siūlės. Plytelių klijavimas lauke reikalauja ir didesnių pastangų iš klojėjo, nes plytelė turi prilipti visu plotu — turi nelikti oro tarpų po plytele.
Lauke rekomenduočiau naudoti ne akmens masės, o keramines ("klinkerines") plyteles. Jų specifinės techninės savybės leidžia ilgiau patikimai tarnauti pakankamai sudėtingomis Lietuvos gamtinėmis sąlygomis.

Keraminei grindinei (glazūruotai) plytelei svarbiausia glazūros atsparumas nusidėvėjimui (PEI klasė, nuo I-os iki V-os).
Akmens masės plytelei svarbiausia įmirkis (turi būti ≤0,5%, bet siūlyčiau rinktis ne mažesnį, nei 0,05%), taip pat atsparumas giliajam dilimui.
Kaip minėjau, dar yra apie 20 parametrų, kurie konkrečiu atveju taip pat gali būti labai svarbūs, pavyzdžiui, kalibracija. Ji gali atitikti standartą, bet netenkinti kliento lūkesčių, todėl kartais verčiau pasirinkti vadinamas „rektifikuotas“ (apipjautas) plyteles, kurių matmenys yra pakankamai tikslūs, bet dėl papildomo apipjovimo jų kaina būna didesnė.
Svarbiausia, sakyčiau, pasirinkti kompetentingą ir sąžiningą pardavėją, kuris kiekvienu konkrečiu atveju parinks tinkamiausią variantą ir perspės net apie jokiuose standartuose neapibrėžtas savybes ar aplinkybes, kurios kartais būna ypač reikšmingos - galimą atspalvių neatitikimą, klojimo specifiką, tiekimo ypatumus.
Parinkimas būtų paprastesnis, jei klientas aiškiai suformuluotų, kokius reikalavimus jis kelia pageidaujamoms rasti plytelėms ir pateiktų kuo detalesnę informaciją apie patalpas, kuriose bus klojamos plytelės.

Svarbu suprasti — kad plytelės gali turėti tam tikrus formato svyravimus, išlinkimus, neatitikimus lyginant su pavyzdžiu ir panašiai. Šias tolerancijas numato standartas, ir neretai jos pasitaiko realybėje. Kadangi plytelės „kepamos“ aukštoje temperatūroje ir yra daug galutinį rezultatą įtakojančių veiksnių, šie nukrypimai ir yra leidžiami. Be to ir pats keramikos suvokimas yra ne visai tikslus — nuomonė, kad plytelės turi būti „idealios“, ypač jei jos yra aukštesnio kainų lygio, yra klaidinga.

Bet pirkimo procesas nėra toks jau paprastas — čia svarbu ne tik plytelių techniniai ar kokybiniai paramentrai, bet ir estetiniai, dizaino ypatumai, gamintojo ir pardavėjo servisas, techninis palaikymas, patikimumas.

Akmens masės plytelės nuo keraminių skiriasi techninėmis savybėmis (vandens įmirkiu, atsparumu). Tiksliai kalbant, visos plytelės yra keraminės, kaip nurodoma Lietuvos standarte LST EN 14411, ir visos jos skirstomos pagal gaminimo būdą (juostinio formavimo arba sauso presavimo) bei vandens įmirkį (mažo, vidutinio, didelio). Dėl lengvesnio susikalbėjimo visuotinai priimta išskirti keramines, akmens masės bei klinkerines plyteles.
Keraminėmis paprastai vadinamos glazūruotos plytelės, skirtos naudoti viduje. Akmens mase vadinamos neglazūruotos plytelės (nors yra ir glazūruotų), kurių įgeriamumas yra labai mažas. Jos gali būti naudojamos ir viduje, ir lauke.
Klinkerinės plytelės (pagamintos ekstruzijos būdu), gali būti glazūruotos arba neglazūruotos.
Neglazūruotos paprastai naudojamos lauke (priežiūros palengvinimui jas rekomenduojama impregnuoti). Bet iš esmės šioms plytelėms apribojimų nėra — ir glazūruotos, ir neglazūruotos gali būti naudojamos tiek viduje, tiek lauke.

Šį klausimą norėčiau išskaidyti į dvi dalis — nerekomenduojama dizaino požiūriu ir nerekomenduojama technologiniu požiūriu.
Vyrauja nuomonė, jog plytelės yra pakankamai „šalta“ danga, kuriai, lyginant su medžiu, kilimu, kamščiu ir pan., kartais trūksta jaukumo. Iš esmės plytelių panaudojimui dizaino požiūriu jokių apribojimų nėra — pas mus vidaus patalpose jos dažniausiai klojamos voniose (dušuose, WC, prie baseinų), virtuvėse, holuose (tambūruose), garažuose, pagalbinėse patalpose;lauke— balkonuose (terasose), ant laiptų. Taip daroma dėl plytelių praktiškumo ir/ar atsparumo.
Kodėl lietuviai plytelių nekloja miegamuosiuose ar svetainėse? Tai, manau, daugiau tradicijų, mentaliteto klausimas, nes, pavyzdžiui, italai ar ispanai kloja ir ten. Dažniausiai plytelių šaltumo, nejaukumo klausimas sprendžiamas įrengiant grindų šildymo sistemą.