Juoda, balta ir šiek tiek raudonos
2009 m. liepos 22 d.
Vertė Jurgita Paulauskaitė.
Po šešis mėnesius trukusių statybos ir remonto darbų šiuolaikiniai patogumai seniai statytame name įrengti taip, kad buto vidus puikiai derėtų su pastatu ir jo aplinka. Autentiški kandžių išgraužti rąstai anaiptol nesukuria kaimiškos nuotaikos, o buvusiose rūsio patalpose dabar – miegamojo ir vonios kambariai su kalkakmenio sienomis. Apie 80 kvadratinių metrų dviejų aukštų bute netoli miesto centro gyvena Relika, jos vyras Indrekas ir 14 metų sūnus Raineris. Kiekvienam, pamačiusiam Reliką, savo namuose gaminančią valgyti ar priimančią svečius, aišku – ši moteris labai laiminga! Tokia laiminga, kad, užuot trumpai komentavusi, ilgai pasakojo apie tai, kaip ji ieškojo namų, juos remontavo ir apstatė baldais.
Mediniai langų apvadai
Naujus namus surasti nebuvo lengva.
„Svajojau gyventi name, turinčiame savo istoriją, kuriame girgždėtų laiptai ir kuris nebūtų toks didelis kaip naujuosiuose „miegamuosiuose“ rajonuose, kur kaimynai nepažįsta vienas kito. Norėjau turėti namus kuo arčiau miesto centro, kad galėčiau pėsčiomis eiti į darbą, lankytis kine, valgyti kavinėse, restoranuose. Taip pat buvo svarbu, kad vaikui nereikėtų važiuoti į mokyklą keliais autobusais. Ir štai vieną dieną iš geros pažįstamos gavau šį adresą. „Kaip tik tai, ko tu ieškai! Miesto centras, caro laikų namas, dvi laiptinės, langai su mediniais apvadais!“ Nuvykusi į tą namą išgirdau įtartinai optimistiškus pardavėjų aiškinimus: „Čia bus miegamasis, čia vonios kambarys, o šią sieną perkelsime ten, kad patektų daugiau saulės.“ Tačiau širdyje jau buvau apsisprendusi. Būtent čia turėtų atsikraustyti mano šeima, būtent čia – mano namai! Deja, vyras nelabai susižavėjo, išgirdęs apie kraustymąsi ir DIDELĮ REMONTĄ. Šis butas atrodė tarsi „juodoji dėžė“: nei grindų, nei lubų, nei pertvarų… Bet aš buvau tokia užtikrinta savo sprendimu, kad įkalbėjau ir vyrą!“ – pasakoja Relika.
Tebūna lengva tvarkytis!
Įforminus pirkinį, reikėjo skubiai surasti statybininkus.
„Net nenoriu prisiminti, kaip buvo sunku: juk vasaros pradžia, ir visi statybininkai užsivertę darbais. Laimei, radau du šaunius vyrus, vienas turi tiesiog auksines rankas! Šis atsakingas žmogus su mumis visada svarstydavo, kaip ir ką daryti, iš kur ką nusipirkti, – džiaugiasi šeimininkė. – Peržvelgiau buto planą ir namų interjero žurnalą… Pasidarė baisu. Norėjau, kad šįkart, kai viską reikėjo pradėti nuo nulio, namai būtų gražūs ir įrengti taip, kaip noriu. Žinojau, kad mano ir vaiko skoniai sutampa, o vyrą sugebėjau įtikinti. Kad viskas tikrai gerai pavyktų, į pagalbą nusprendžiau pasikviesti interjero dizainerę.
Laimei, sutikau nuostabų žmogų, tai Ivi Piho. Man kiek nesmagu prisiminti pirmąjį mūsų susitikimą. Ivi bandė mandagiai išsiaiškinti, koks stilius man patinka, kokie atspalviai, kelių asmenų mūsų šeima… O aš tik niurzgėjau: „Svarbiausia, kad būtų gražu, lengva tvarkytis, o grindų atspalvis būtų toks, kad nesimatytų dulkių.“
Privati erdvė cokoliniame aukšte
Butas dviejuose aukštuose – privatu ir neįprasta.
„Iš pradžių, kai gavome raktus, tarp pirmojo ir cokolinio aukštų nebuvo laiptų – norint patekti į cokolinį aukštą reikėdavo eiti į kitą namo pusę ir per kaimynų butą pakliūti į savo patalpas. Kaip planavo nekilnojamojo turto agentas, virtuvė ir svetainė turėjo būti cokoliniame aukšte, o viršuje, iškart įėjus pro duris, – du atskiri kambariai. Tačiau mums tai visiškai netiko. Juk didžiąją laiko dalį praleidžiame svetainėje ir virtuvėje, tad geriau, kai šios patalpos pirmajame aukšte, o cokoliniame – miegamieji kambariai ir vonia, – pasakoja Relika, kaip ji įsivaizdavo savo namus. – Ivi kelis kartus iš naujo sudarinėjo planus, kol galiausiai apsistojome ties tokiu variantu: pirmajame aukšte įrengta atvira virtuvė ir svetainė, vaiko kambarys ir nedidelė vonios patalpa, o cokoliniame aukšte – vienas mažas kambarys, mūsų miegamasis ir nuo jo atsiveriantis atviras vonios kambarys su langu. Visos patalpos puikiai suskirstytos: apatinis aukštas – mūsų privati erdvė, o viršuje – viskas, ko reikia Raineriui: nuosavas kambarys ir nedidelė vonios patalpa.“
Stilingas, tačiau klasikinis
Rinktis reikia tokias medžiagas, kad rezultatas būtų kuo paprastesnis, stilingas, patogus, bet kartu ir klasikinis.
„Svarbiausia, kad po poros metų buto stilius neįkyrėtų, neišeitų iš mados. Turiu prisipažinti, kad iš pradžių viskas, ką siūlė Ivi, man nepatiko. Sutarėme, kad šiek tiek pagalvosiu. Pavyzdžiui, idėja ant lubų, virš virtuvinių spintelių, kabinti porą mažų krištolinių lempų manęs visai nesužavėjo. Kurį laiką svarsčiau, ar tai neatrodys pernelyg pigiai, slaviškai. O dabar tokios trys lempos kabo ant mūsų lubų – mano manymu, labai gražiai atrodo! – pasirinkimu patenkinta Relika. – Apie virtuvės baldus turėjau savo nuomonę: balta ir ruda spalvos, stačiakampės viršutinės spintelės… Ivi išaiškino, kad mažame bute, kuriame virtuvė sujungta su svetaine ir kur telpa nedaug spintelių, jos turėtų būti didelės ir paprastos. Kaip tik tokios kažkada buvo mano mamos namuose – visiškai paprastos, tik šiek tiek blizgančios.
Apatinę virtuvės dalį padarėme juodai marginto poliruoto ąžuolo, kaip ir erdvią darbo salelę, skiriančią virtuvę nuo svetainės. Darbo salelė itin paprasta, tačiau su labai galingu gartraukiu, kad sugertų kuo daugiau riebalų ir maisto kvapų, be to, joje – talpūs stalčiai.
Virtuvės baldus pagal Ivi brėžinius užsakiau baldų dirbtuvėse. Kadangi tarpinė dalis tarp viršutinių spintelių ir darbo paviršiaus yra nuvalyta rąstinė siena, ją padengėme vandeniui atsparia medžiaga ir ant viršaus uždėjome stiklą. Norėjome, kad šaldytuvas neišsiskirtų iš visumos.“
Opalo stiklai ir senos durys
Lygus spindintis stiklo paviršius kontrastuoja su aplinka.
„Iš pradžių planavome nuo virtuvės salelės svetainės link pastatyti valgomąjį stalą – paprastą, seną, kaimišką, turintį savo istoriją, tačiau iki šiol nieko panašaus neradome nei mugėse, nei antikvariatuose. Ir, nuoširdžiai sakant, esame pripratę prie trijų baltos odos baro kėdžių „Dektona“, dailiai sustatytų aplink virtuvės salelę. Jei vis dėlto labai prireiktų stalo, galėtume atsinešti iš kito kambario, – svarsto Relika ir skuba pasakoti toliau. – Vienoje parduotuvėje, „Inspiroje“, kur gausu įvairių šaunių interjero detalių, radau nuostabią sidabro spalvos duoninę, derančią prie šaldytuvo – ji stulbinamai talpi, viršutinė dalis nuimama, tad labai lengva valyti.
Kadangi šiame bute nėra prieškambario, drabužiams kabinti prie vaiko vonios kambario pastatėme didelę ir talpią spintą. Kad ji neatrodytų pernelyg masyvi, parinkome stumdomąsias duris su opalo spalvos stiklais.
Vaiko vonios kambario durys taip pat stumdomosios – galima nustumti už didelės drabužių spintos. Šios durys pagamintos iš senos, nuvalytos medienos, ją uždengėme nauju stiklu. Visos kitos durys bute senos, tačiau nuvalytos. Labai norėjau, kad pirmajame aukšte, svetainėje, būtų židinys, tačiau neužteko erdvės.“
Kalkakmenio sienos
Ir sienos, ir grindys gali būti baltos.
„Dabar užėjęs nė vienas svečias nepagalvotų, kad anksčiau cokoliniame aukšte buvo bulvių dėžės, malkų, kalnai briketų ir uogienių lentynos, – šypsodamasi sako Relika. – Visada, kai nusileidžiu laiptais žemyn, džiaugiuosi mūsų savitais šviestuvais. Įgriuvusioje kamino nišoje įvesta elektra, uždėtas stiklas – štai ir šviestuvas!
Į miegamojo kambarį pro du mažus langus patenka stebėtinai daug šviesos – vis dėlto tai cokolinis aukštas. Norėjome, kad statybininkai palanges nuleistų kuo žemiau – taip prasiskverbia daugiau saulės.
Cokolinio aukšto grindyse įrengta vandens šildymo sistema, todėl nebuvo verta dėti kitos grindų dangos. Betono grindis nupoliravome ir nulakavome. Šveisti cokolinio aukšto kalkakmenio sienas buvo beprotiškai sunku. Laiptų ertmėje palikome gražesnius kalkakmenius, o visus kitus užtinkavome – nenorėjome, kad jų būtų per daug.
Būtinai pageidavome, kad miegamasis ir vonios kambariai būtų sujungti, kad į atvirą vonios kambarį galėtume patekti tik iš mūsų miegamojo. Šias dvi erdves atskyrėme taip, kad šviesa sklistų iš vienos į kitą, – išrinkome stumdomąsias duris su matiniu stiklu.
Kai dizainerė pasakė, kad viskas – ir sienos, ir grindys, galėtų būti baltos, suabejojau: ar tai neatrodys pernelyg steriliai. Tačiau peržvelgusi Ivi sudarytą planą supratau, kad tai kitoks baltumas. Sienų plytelės ne lygios, o grublėtos, todėl atrodo labai šauniai.
Beje, anksčiau planuotos saunos vis dėlto nusprendėme atsisakyti, todėl vonios kambariui liko pakankamai erdvės – be dušo kabinos dar esame įsirengę ir masažinę vonią. Paprastą, keturkampę.
Tikras galvos skausmas buvo parinkti vonios kambario medžiagas ir spalvą. Vieną dieną mano vyrui šovė idėja, kuri ir buvo įgyvendinta. Kadangi nuo mūsų pirmojo aukšto grindų liko ąžuolo lentų, jas ir panaudojome vonios sienoms ir po veidrodžiu esančiai spintelei, kurioje įrengta kriauklė.“
Emociniai pirkiniai
Dizainerio įrengti namai kartais gali atrodyti šie tiek svetimi.
„Tačiau tik ne tada, kai namuose gausu daiktų, atitinkančių gyventojų būdą. Masyvus veidrodis – emocinis pirkinys. Forma ir kaina atrodė labai patraukliai, tačiau dabar mane vargina šie prašmatnūs veidrodžio rėmai, – šiek tiek apgailestauja šeimininkė dėl neapgalvoto pirkinio. – Mūsų miegamojo sienos vienintelės visame bute išklijuotos tapetais. Kad erdvė atrodytų didesnė, rinkomės šviesius atspalvius. Tapetai sidabrinės spalvos (beje, kainavo labai daug), su puošniais raštais.
Naktinė spintelė – mano puikus radinys. Ją pamačiusi supratau, kad labai tiks mūsų kambaryje, tačiau nusipirkau ne iš karto, nes buvo labai brangi. Iki šiol nesakau vyrui, kiek kainavo, nes jis tiesiog nesuprastų, kaip maža plastikinė spintelė gali šitiek kainuoti. Tačiau man atrodė, kad ji tik ir laukė, kol nusipirksiu. Esu jos verta!“
Dizainerė Ivi Piho: „Namai kuriami ne vienus metus“
Koks buvo didžiausias kūrybinis iššūkis sudarant buto planą, renkantis baldus?
Ivi Piho: Butas atrodė tarsi tuščia dėžė, jame nieko nebuvo, tik senos durys, kurias gražiai sutvarkėme. Statybos darbų be galo daug, tačiau vieta, kurioje stovi namas, taip pat ir namo istorija to verti – čia daug malonesnė atmosfera nei naujuose būstuose.
Planuoti, ką ir kaip darysime, pradėjome anksti, prieš kelis mėnesius, tad dirbti buvo lengviau. Galėjome nuolat viską tikslinti, o tai svarbu siekiant puikaus rezultato.
Kokių sunkumų iškilo?
Ivi Piho: Suprojektuoti mažą plotą kur kas sunkiau nei didelį: viską reikia racionaliai apmąstyti. Buto savininkai norėjo įrengti tris miegamuosius kambarius ir svetainę, todėl pirmiausia reikėjo apžvelgti praktinę pusę. Viską padaryti idealiai nelengva net ir didelėje erdvėje, taigi esu įpratusi susitvarkyti su sunkumais.
Relika norėjo palikti pliką rąstų sieną, tačiau, mano manymu, tai nebuvo geras sprendimas. Labai lengva persistengti, juk rąstinių miesto namų sienos ir anksčiau buvo klijuojamos tapetais, o ne atvirai rodomos. Perkalbėjau Reliką ir kai kuriais kitais klausimais. Principas toks: geriau mažiau daiktų, bet visi jie bus tinkami, ypač mažame bute. Relika – puiki klientė: jai nereikėjo aiškinti, kad dizainas yra vertybė, į kurią apsimoka investuoti. Tai ne nauja mados kryptis, o nesenstanti klasika.
Kas svarbiausia kuriant namų dizainą?
Ivi Piho: Įteikti klientui sprendimų raktą, kad toliau jis galėtų tvarkytis pats. Kai kuriais atvejais gerai, kai žmogus pats kuria namų dizainą, nes profesionalas gali užgožti jo savitumą. Tačiau reikia ir stebėtojo iš šalies, kad galėtų patarti ir pagelbėti. Žmonės idėjų semiasi iš žurnalų ir knygų, tačiau dažnai nesuvokia, ar nuotraukose matyti daiktai derės tarpusavyje, ar derės prie jų pačių. Šiais laikais visi be galo skuba, tad sunku išaiškinti, kad per porą mėnesių neįmanoma sukurti namų dizaino. Apstatyti būstą trunka ne vienus metus – nereikia bandyti visko pasiekti iš karto.
Ką dabar darytumėte kitaip?
Ivi Piho: Nišų ir baldų šiame bute galėtų būti daugiau. Tikiuosi, kad idėja iš senų durų padaryti valgomąjį stalą kada nors bus įgyvendinta. Reilika sako, kad norėtų prieškambario, kuriame laikytų avalynę, be to, jame turėtų būti veidrodis. Tačiau tokio dydžio bute tai niekaip neįmanoma.
Pirmojo aukšto grindys ir žemyn vedantys laiptai pagaminti iš ąžuolo medienos ir nudažyti aliejiniais dažais.
Senų plytų kaminas iš dalies tapo viena vaiko vonios kambario siena.
Pagal užsakymą pagaminta lova. Jos galas aukštas, apmuštas balta oda, pats pagrindas aptrauktas šviesia patvaria medžiaga.
Kalkakmenio siena nušveista smėlio purkštuvu, tarpai užpildyti kalkių tinko mišiniu ir užtepti apsaugine priemone.
Senos durys nušveistos dažų purkštuvu, nupoliruotos ir padengtos vašku.
Seno kamino įduba apšviesta ir uždengta stiklu – puikiai atrodantis šviestuvas.
Mėgstamiausi šeimininkės daiktai:
Žymaus laikrodžių gamintojo „Karlsson“ laikrodis, pakabintas svetainėje.
Naktinė spintelė „Magis“. Vyras iki šiol nežino, kiek ji kainuoja.
Juoda stalinė lempa su žaismingais raudonais laidais.
Senoviška kriauklės spintelė vaiko vonios kambaryje iš senų baldų krautuvėlės.
Temos: Interjero dizainas
