Miesto istorijos atspindžiai interjere
2009 m. spalio 9 d.
Jaukūs namai – tai ne tik stilingas dekoras, patogūs baldai, mieli aksesuarai. Yra kažkas daugiau – gal tradicinių vertybių, šeimos istorijos užuominos, kažin kas neapčiuopiama, bet svarbu. Tai, ką mes vadiname namų aura. Siekdama sukurti tokį įspūdį tipiniame naujame name, architektė Enrika Riaukaitė, kurdama interjerą, pritaikė tarpukario Kauno stiliaus fragmentų.
Nuotraukos – Kęstučio Kurieniaus ir Augio Narmanto.
Tekstas – Kristinos Pečiukonienės.
Kaunietė architektė Enrika Riaukaitė, kurdama interjerą jaunai trijų asmenų šeimai, vos prieš metus įsigijusiai maždaug 160 m² ploto tipinį namą, statytą pagal bendrą projektą Kauno priemiestyje, stengėsi atsižvelgti į čia gyvensiančius žmones, turinčius individualių norų ir vizijų. Naujieji namo šeimininkai svajojo apie jaukius ir šiltus namus, dekoruotus klasikiniu stiliumi – modernistiniai akibrokštai jiems buvo ne prie širdies. Tačiau architektė stengėsi vengti sunkaus klasikinio stiliaus naujame name. Anot jos, namų interjeras turi derėti tiek prie aplinkos, tiek prie šeimininkų gyvenimo būdo, juolab kad jame įsikurs jauna veikli šeima su maža dukryte. Todėl Enrika pamėgino rasti aukso viduriuką – laviravo tarp seno ir naujo, klasikos ir modernistinių elementų, derino tarpukario Kaunui būdingus art deco, secesinio stiliaus fragmentus, kurie tarsi įprasmina interjerą, padeda kurti jaukumą.
Išmanantys tarpukario Kauno architektūros stilių, jo bruožus atpažintų jau šio namo prieškambaryje, kurio grindis architektė dekoravo pilkomis ir šviesiomis keraminėmis plytelėmis, iš jų išdėliojusi tokį pat raštą kaip ir Kauno centriniame pašte. Plačiu koridoriumi einant į svetainę, galima pastebėti ir daugiau tam laikmečiui būdingų elementų: grakščiai, bet santūriai lenktos baldų linijos, reljefiniai dekoro elementai – virš svetainės staliuko kabantis šviestuvo gaubtas, prie kurio tinka tekstilės darbas virš židinio, žaismingos detalės – rankų darbo tekstilininkės sukurtos art deco stiliaus pagalvėlės, derančios prie kilimo kolorito ir ornamentikos.
Vietoj židinio svetainėje architektė įkomponavo stilingą ketaus krosnelę. Tačiau ją įstatė į įspūdingą angliško stiliaus ugniakurą primenančią nišą, kurios vidų dekoravo variu. Enrika įsitikinusi, kad namai turi gyventi su šeimininkais, todėl pasirinko varį – bėgant laikui jis keis savo spalvą, atrodys tarsi sendintas ir taip kur jaukumą namuose.
Projektuodama interjerą, Enrika stengėsi derinti estetiką ir funkcionalumą, juolab kad namas buvo statytas remiantis tipiniu projektu ir atrodė ne tik nejaukus, bet ir ne itin patogus gyventi. Todėl atsižvelgdama į šeimininkų pageidavimus, ji pakoregavo būsto erdves. Labiausiai pataisyti teko virtuvės ir valgomojo zoną, nes šeimininkai pageidavo, kad ji būtų atskirta nuo svetainės, tačiau ne visiškai uždara. Taip pat buvo svarbu valgomasis su dideliu stalu, prie kurio galėtų tilptų svečiai. Šiuos pageidavimus architektė sumanė įgyvendinti vienu sprendimu – vietoj virtuvės sienos, skiriančios šią patalpą nuo koridoriaus, sukonstravo trijų plokštumų stumdomąją, į sieną įleidžiamą sistemą. Sustūmus visas plokštumas į sieną, virtuvė lieka visiškai atvira, o prireikus ją galima paslėpti. Tiesa, Enrika prisiminė, kad sukonstruoti į sieną sustumiamą didelių plokštumų konstrukciją technologiškai buvo gana sudėtinga. Tačiau darbus interjere vykdžiusio A. Baltrušaičio komandos pastangomis šią neįprastą idėją pavyko įgyvendinti be priekaištų.
Beje, sumaniusi stumdomosios pertvaros konstrukciją, Enrika nepamiršo ir pagrindinės šio interjero dekoro idėjos – tarpukario Kauno stiliaus elementų. Ant matinio stiklo plokštumų, kaip ir ant daugelio kitų šio interjero detalių – durų, baldų fasadų, nesunku pastebėti stilizuotą laumžirgio kontūrą. Kaip tikina Enrika, šio vabzdžio motyvas itin dažnas secesinio laikotarpio dekoro elementuose.
Secesiniam laikotarpiui būdingas laumžirgio motyvas kartojamas net virtuvės zonoje – jo kontūrus galima atpažinti ant baldų fasadų.
1. Enrikos suprojektuota stumdomųjų durų pertvara sukonstruota iš trijų plokščių – jas galima sustumti į sieną. Baltas plokščių rėmas, matinis stiklas praleidžia šviesą ir neužgožia erdvės, todėl net aklinai užvėrus duris interjere išlieka jaukumo, lengvumo ir šviesos įspūdis.
2. Kai stumdomosios pertvaros plokštės atstumtos, virtuvės ir valgomojo zona lieka visiškai atvira, tik šiek tiek paslėpta nuo svetainės, kaip ir pageidavo šio namo šeimininkai.
3. Šviesios virtuvės erdvė vizualiai padalyta į dvi zonas. Patalpos gale, ties langu, įrengta vieta maistui ruošti. Čia sumontuota visa reikalinga buities įranga. Virtuvės „salelė“ tarsi žymi šios zonos ribas – už jos įkomponuotas apvalus valgomojo stalas su patogiomis kėdėmis. Šią zoną puošia Eglės Babilaitės-Sitas sukurtas reljefinis darbas.
I aukšto planas
1. Tambūras – 2,37 m²
2. Prieškambario zona – 6 m²
3. Virtuvė ir valgomasis – 15,49 m²
4. Svetainė – 33,98 m²
5. Tualeto kambarys – 2,18 m²
6. Darbo kambarys – 14,44 m²
7. Pagalbinis kambarys – 4,91 m²
8. Skalbykla-katilinė – 7,15 m²
9. Sandėlis – 3,71 m²
10. Garažas – 32,82 m²
Vos pakilus laiptais į antrąjį namo aukštą, kur įrengtas šeimininkų miegamasis, du vonios kambariai šeimininkams ir vaikams, bei suplanuoti du vaikų kambariai, jau erdvioje laiptų aikštelėje nesunku pastebėti viso namo interjero vientisumą pabrėžiančius tuos pačius dekoro elementus, kaip ir pirmajame aukšte: sienos čia dekoruotos reljefiniais, klasikinio stiliaus apmušalais, priešais laiptus pakabinti paveiksliukai su laumžirgių atvaizdais.
Šiluma ir jaukumu dvelkiančiame šeimininkų miegamajame taip pat galima atpažinti prieškariui būdingus dekoro elementus. Norėdama tęsti interjero reljefiškumo ir faktūriškumo temą, Enrika šiame kambaryje sumanė sienas dekoruoti kadaise labai populiariais gipso lipdiniais. Juos pagamino vietiniai Kauno meistrai. Mažos gipsinės rozetės vienodais atstumais suklijuotos ant sienos, prie kurios galvūgaliu prisišlieta lova, sukuria dinamišką, žaismingą, tačiau neįkyrų reljefą.
Kambariui dekoruoti architektė pasirinko santūrų alyvuogių spalvos koloritą – jis sukuria raminamą, gaivią nuotaiką. Individualumo ir jaukumo šiai erdvei suteikia natūralios faktūros ir rankų darbo detalės – plačią dvigulę lovą puošia tekstilininkės Vaidos Dauboraitės sukurtos iš lino ir auksinių siūlų nertos pagalvėlės, kurių raštai primena močiučių nėrinius.
Klasikinio stiliaus motyvai antrojo aukšto koridoriuje – krištolinis apvalus sietynas, kaspinu perrištos užuolaidos ir reljefinis sienos dekoras – atrodo solidžiai ir stilingai bei padeda kurti vientisą interjero stilių.
Šeimininkų miegamajam dekoruoti architektė pasirinko santūrų alyvuogių spalvos koloritą – jis sukuria raminamą, gaivią nuotaiką.
II aukšto planas
1. Laiptų aikštelė – 9,33 m²
2. Vaikų miegamasis – 12,75 m²
3. Vaikų miegamasis – 15,30 m²
4. Šeimininkų miegamasis – 214,76 m²
5. Drabužinė – 4,58 m²
6. Šeimininkų vonios kambarys – 7,81 m²
7. Vaikų vonios kambarys – 3,96 m²
Erdviame šeimininkų vonios kambaryje vyrauja šiltas, švelnus pastelinis koloritas. Šioje erdvėje architektė taip pat pritaikė visam interjerui būdingų elementų – natūralaus medžio baldai ant plonų kojelių primena tarpukario Lietuvos interjero stilių, kurį pakartoja veidrodžių rėmai, o ant spintelių durelių galima įžvelgti laumžirgio motyvus. Kaip ir visame interjere, vonios kambaryje Enrika priderino menininkų sukurtų darbų. Vonioje ant sienos, prie kurios sumontuotas unitazas ir bidė, ji pakabino keramikės Lilijos Olšauskienės sukurtas karaliaus ir karalienės statulėles. Šios žaismingos detalės tarsi pabrėžia, kad vonios kambarys skirtas jam ir jai, juolab kad vaikams antrajame aukšte yra įrengtas dar vienas.
Vaikų vonios kambario stilius skiriasi nuo tėvų – pastarajame vyrauja ramios spalvos ir romantiška nuotaika. Vaikiškajam architektė parinko ryškesnį, geltoną, koloritą ir geometrinę rombo figūrą. Ji tarsi asocijuojasi su Arlekino personažu – žaismingu ir vaikišku, bet kartu nukeliančiu į kitą istorinį laikmetį, kurio atspindžiai kartojami visame interjere.
Nedideliame pirmojo aukšto tualeto kambaryje juntamas toks pat braižas kaip ir visame interjere.
Šeimininkų vonios kambaryje natūralaus medžio baldai ant plonų kojelių primena tarpukario Lietuvos interjero stilių, kurį pakartoja veidrodžio rėmai, o ant spintelių durelių galima įžvelgti laumžirgio motyvus.
Žaismingai pasikartojantys ryškiai geltoni ir balti rombai vaikų vonios kambaryje tarsi asocijuojasi su Arlekino personažu.
Geros idėjos iš Enrikos Riaukaitės projektuoto interjero
Arlekino rombai
Viename antrojo aukšto miegamųjų, kuriame suprojektuotas vaiko kambarys, Enrika pritaikė iškilų rombų raštą – jis pratęsia reljefiškumo temą ir paįvairina aukštas sienų plokštumas.
Rankų darbo pagalvėlės
Siekdama atkartoti žaismingą art deco stilių, architektė svetainę papuošė rankų darbo pagalvėlėmis, kurias sukūrė tekstilininkė Milda Kapočiūnaitė.
Apskritimai-pakabėlės
Dekoratyvūs apskritimai su pakabėlėmis – ne tik originalu, bet ir praktiška. Kol mergaitė maža, ant jų gali kabinti žaisliukus, vėliau – papuošalus, diržus ar rankinukus. Kol kas pusantrų metų šeimininkų dukters kambarį puošia „Replique Boutique“ salone sukurti minkšti ryškiaspalviai žaisliukai.
Gipso lipdiniai
Žaismingumo ir individualumo miegamajam suteikia gipso lipdiniais išklijuota siena – nebrangi, bet įdomi idėja.
Paveikslai su meilės eilėmis
Antrojo aukšto prieškambaryje pakabinti paveikslai – ne tik dekoratyvūs, bet ir prasmingi: jų fone parašytos meilės eilės, kurios tarsi kalba apie tai, kad šis namo aukštas – privati šeimininkų ir jų vaikų zona.
Karalius ir karalienė
Meno kūrinius galima pritaikyti net ir vonios kambaryje – Enrika čia priderino keramines žaismingas karaliaus ir karalienės statulėles.
